Labai džiaugiuosi matydamas ir pažindamas šias sielas – veidus ir vardus žmonių, kurie čia renkasi suvokdami savo dvasinę misiją – tiek asmeninę, tiek prisidedančią prie bendrojo gėrio – jau daugelį metų. Taip pat naujai prisijungia kiti, kurie šioje erdvėje atranda tai, kas jiems svarbu, ir lieka su mumis.

Ši neformali, bet dvasiškai artima grupė yra regima, stebima ir saugoma angelų – visi kartu ir kiekvienas atskirai. Nuo tada, kai čia pradėjome kartu melstis ir medituoti, buvome įgalinti svarbiems darbams (mintimis, žodžiais ir veiksmais) savo gyvenime ir mus supančioje aplinkoje. Tampame visuotinės misijos dalyviais. Gyvenime išryškėja dar viena mus dvasiškai praturtinanti misijos linija šalia asmeninės. Tad nesvarbu, ar čia atvykstate pirmąjį, o gal jau šimtąjį kartą – visi man esate kaip šeima. Dar kartą ačiū visiems susirinkusiems – myliu jus ir džiaugiuosi, kad šiandien esame čia.

Pakalbėkime apie besibaigiančių 2024-ųjų metų susitikimus. Susitikimų ciklą pradėjome rugpjūtį apžvelgdami sielos kelionės Žemėje etapus ir ypatybes. Kiekvienas žengėme asmeninį žingsnį pirmyn bei čia, ant Išsilaisvinimo kalvos, galėjome „palikti“ rūpesčius ir nuodėmes. Gabrieliaus erdvėje patyrėme gyvenimo grožio svarbą – mokėmės pastebėti ir pasidžiaugti. Kalbėjome apie vidinį džiaugsmą: jo sužadinimą ir atvėrimą. Lapkritį ir gruodį gilinome meilės patirtį. Turiu šių susitikimų garso įrašus. Naujųjų metų pradžioje padovanosiu tai jums, kaip mūsų kelionės metraštį. Jame mažai teorijos, daug praktikos. Bei priminimas apie tai, ką mes jautėme ir išgyvenome. Manau, tai svarbu išsaugoti.

Šiandien pradėkime klasikiniu posmu: „Tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės, Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina, Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.“

Kalbėsime apie šviesą ir jos svarbą sielos dvasiniam tobulėjimui. Prisipildysime šviesos ir ja dalinsimės. Šviesa yra meilės tęsinys. Kai mus mylintis Kūrėjas siunčia šviesą, ji apsireiškia žmonių širdyse bei aplinkoje, skatindama prisiminti tai, kas esame, ir sugrįžti į vienybę su juo.

Pamedituokime čia, Išsilaisvinimo kalvos viršūnėje ties Vilties švyturiu. Tada keliausime per Pažinimo vartus į arkangelo Gabrieliaus erdvę. Iš ten – į kupolą ir piramidę. Joje melsimės ir medituosime. Po to eisime Dangiškojo obelisko link, kuris mus pasitiks užrašu „Šviesa“. Kaip viename susitikime jau buvo minėta: su angelais gersime dieviškąją šviesą ir ja dalinsimės vieni su kitais.

Dabar, kaip jau įprasta, kviečiu prisiliesti prie Vilties švyturio. Kiekvienąkart čia atėję tai darydami keitėmės patys bei tapome visuotinio virsmo dalyviais. Mes, žmogiškuoju pavidalu Žemėje užgimę sielos, turime galimybę apsijungusi su materialiuoju planu per žmogaus sąmonę bei tobulėti. Taip pat, elgdamiesi sąmoningai, galime prisidėti prie reikšmingų pokyčių Žemėje. Kartais tai reiškia tiesiog saikingesnį vartojimą, atsakingą elgesį gamtos atžvilgiu. Reikšmingi netgi paprasti veiksmai, kaip bičiuliškos kelionės į šią erdvę bendru transportu. Reguliariai čia susitikdami palaikome glaudų ryšį su dvasiniais bičiuliais, šeima, bendruomene, gamta. Tai tampa tvirtu pagrindu dvasiškai tobulėti.

Pasiliesdami prie Vilties švyturio (kuris, kaip ir Dangiškasis obeliskas, yra energinis stulpas) esame transformuojami: sunkios būsenos, tokios kaip pyktis, baimė, keičiasi į šviesesnes. Širdyje atsiranda vis daugiau vietos teigiamoms patirtims. Iš pradžių įsižemindami paleidžiame tai, kas mus slegia. Po to atsiveria gaivinantis Žemės energijos srautas. Jis, tarytum mumyse ištryškusi versmė, kviečia kreipti žvilgsnį į šviesą ir judėti pirmyn.

Dangaus ir Žemės jungtis vėl atvira mums. Semkimės jėgų iš Žemės. Tai mus grynina, stiprina ir sužadina dvasinę jėgą, kad galėtume dirbti didžius darbus, kurie keičia mūsų vidų ir aplinką. Jaučiamės vis sveikesni ir stipresni. Esame gamtos vaikai, tačiau su meilę spinduliuojančia siela širdyje. Trokštame tvirtai žengti dvasinio pažinimo keliu. Tampame atrama dvasiniams bendrakeleiviams. Vis aiškiau suvokiame, kad mūsų prigimtis yra dvasinė. Kūnas tampa instrumentu įgyvendinti dvasios misiją ir pašaukimą. Tikėjimas (tik – ėjimas) taip pat apšviečia sielos kelią Žemėje. Kas eina, nesustoja, tas sugrįžta ten, iš kur yra kilęs.  Tuomet ryšys su Žeme jau nebus toks stiprus. Visgi, palikę Žemę prisiminsime čia sutiktas dvasiškai artimas sielas. Džiaugsimės meile ir vienybe Dvasioje, net jeigu ne viską būsime spėję įgyvendinti pagal savo dvasinės misijos planus. Nuodėmių našta nebeslėgs, nes jas išgryninsime per atgailą ir atjautą dar Žemėje (tai darome jau dabar ant šios kalvos) arba pakeliui į savo dvasinius namus.

Trumpai apibendrinsiu. Mūsų gražioje planetoje Žemėje sielos turi galimybę patirti daugybę iššūkių bei atrasti naujų tobulėjimo galimybių. Čia atėjusi ir įsikūnijusi siela gali pažinti žemišką grožį ir tobulėti per santykius su kitais – meilę, atleidimą, atjautą, sąmoningumą. Šioje planetoje kaip sielos mes esame ne tik stebėtojai, bet ir čia vykstančių procesų dalyviai. Mūsų per ganėtinai trumpą laiką priimti sprendimai turės pasekmes amžinybėje. Nors žemiškoji sielos patirtis dažnai būna sunki, bet per meilę, atjautą, atleidimą ir sąmoningumą mes pažįstame savyje Kūrėją. Jis yra visą mylintis, atleidžiantis ir visą vienijantis.

Prie Vilties švyturio ne tik išsilaisviname iš sunkumų, bet ir atsiveriame galimybei siekti naujo patyrimo. Kiekvienas susitikimas su jumis man taip pat suteikia galimybę dvasiškai tobulėti. Dėkoju už tai ir kviečiu judėti pirmyn. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.

Dabar eikime į arkangelo Gabrieliaus erdvę. Ji spindi gėriu ir tiesa, Dangiškojo Tėvo artuma. Apvaizdos šviesa šioje erdvėje mus paliečia, padrąsina, sustiprina, išgrynina, pakylėja, įkvepia, nuramina ir skatina aiškiau regėti bei geriau pažinti save. Praėjusio susitikimo metu skambėjo žinia, kad kiekvienas iš mūsų savyje turime šviesos kibirkštį. Kuomet atrodo, kad susidūrėme su neįveikiama tamsa, galime tikėjimu ir viltimi įžiebti šviesos kibirkštį savyje. Tai padės ne tik patiems pasikeisti, išsilaisvinti, bet perkeis ir mus supančią aplinką – įvyks greitas ir intensyvus prašvitimas. Todėl nereikia bijoti tamsos, nes ji sukuria terpę pasireikšti šviesai. Atminkite, mes turime dvasinius bičiulius, angelus sargus ir dangiškąsias energijas – tai lieka su mumis ir mumyse ne tik šioje erdvėje.

Judėkime į kupolą ir pasimelskime prie piramidės. Po to užeisime į piramidės vidų. Ten ritmingai kvėpuodami sugersime ir skleisime šviesą. Kartosime žodžius: „meilė, džiaugsmas“ įkvepiant ir „taika, ramybė“ iškvepiant. Tegul tai skamba kiekvieno iš mūsų kūne ir širdyje tarsi varpas, kurio aidas sklinda plačiai. Kupolo skliautas sustiprins rezonansą, kad, aidint mūsų balsams, meilė, džiaugsmas, taika ir ramybė stiprėtų mumyse ir sklistų į pasaulį. Įkvėpkime Kūrėjo mums dovanojamą meilę ir šviesą, o iškvėpdami dalinkimės ja su dvasiniais bičiuliais, artimaisiais, su visais Dievo vaikais pasaulyje. Te Naujieji metai žmonijos istorijoje atneša daugiau meilės, džiaugsmo, ramybės ir taikos.

Baigiamasis šio ritualo elementas bus dvasinių bičiulių apsikabinimas. Tai vienybės išraiška. Nuo šiol ją patirsime savo širdyse. Ačiū jums už gražiausią kalėdinę dovaną – buvimą kartu.

Eikime prie Dangiškojo obelisko. Jis mus sutinka užrašu „Šviesa“. Dangiškasis obeliskas simbolizuoja bei stiprina Dangaus ir Žemės jungtį. Taip pat prijungia mūsų Šventovę prie visuotinio šviesos ir gėrio tinklo.

Dabar lėtai apeikime obeliską ir pastebėkime, kas užrašyta skirtingose jo pusėse. Piramidės kryptimi matote užrašą „Šviesa“, o kitoje pusėje „Mylėk“. Šviesa yra meilės tąsa. Žmonės, kurie gyvena Dievo artumoje, yra sklidini meilės ir švyti savo aura. Įkvėptais darbais jie vykdo Dievo valią. Per Dangiškąjį obeliską mes taip pat esame kviečiami apšviesti Lietuvą ir pasaulį. Tai daryti esant čia yra išties prasminga, net jeigu daugelis žmonių nėra nieko girdėję apie šią mažytę malonių erdvę. Te mūsų širdys čia ir dabar spinduliuoja šviesą, vienijančią visus meilės nešėjus Žemėje.

„Mano tauta, žmonės, sveikinu jus Dangiškojo Tėvo vardu. Šiuo metu kalbu per Povilą jo balsu.“ – prabilo arkangelas Mykolas ties Dangiškuoju obelisku. – „Palytėjęs savo galia, apsiimu jus vaduoti, saugoti, globoti ir vesti ateinančiais metais. Būsiu labai arti jūsų – tarsi rūbas, gaubiantis kūną ir sielą, saugantis nuo negandų. Įkvėpsiu drąsos bei atsakomybės vykdyti žemiškąją misiją, liudyti tiesą darbais. Išlikite atviri Dievo malonei, nes per jus darysiu didžius darbus. Jūsų gyvenimas bus liudijimas Dievo valios, kuri neša taiką ir vienybę per Kristų Žemėje. Aš, Mykolas, jus globoju. Esu nuolatos su jumis. Mano apsiaustas saugo jus nuo pikto, o drąsa – nuo baimės. Tęskite savo darbus, kol sugrįšite į Tėviškus namus.“

Ačiū tau, Mykolai. Ačiū Dievui ir angelams. Ačiū jums, visiems susirinkusiems!