Pradėkime prieššventinį, prieškalėdinį susitikimą. Šventės prasideda tada, kai esame artimų draugų ir šeimos rate. Man čia susirinkusieji – dvasinė šeima. Daugelį jūsų matau ne pirmąjį ir, tikiu, ne paskutinį kartą: buvome susitikę dar prieš įsikūnijimą Žemėje, susitinkame čia ir dabar, tikiuosi, susitiksime ir Danguje patirdami daugybę bendrų išgyvenimų. Juk gyvenimas matuojamas patirtimis, o ne laiku.

Šiandien jau atlikote svarbų veiksmą – atvykimas čia yra piligrimystė, pastanga artėti tikslo link. Tikiu, kad esate nusipelnę patyrimo malonės, todėl galėsime kartu dalyvauti procese, kuris sukurs šventę bei įprasmins šią dieną, o gal net ir visą artėjantį atgimimo laikotarpį. Aš, jeigu tik bus suteikta galimybė, dalinsiuosi angelų įkvėpimu, žinia, kuri skambės jausmu, žodžiu, giesme ir malda.

Čia, šioje erdvėje, per keletą pastarųjų mėnesių buvo daug svarbių įvykių. Liko prisiminimai, patirtis, garso įrašai, kuriuos jau netrukus paversiu tekstu. Primenu, kad jau keletą susitikimų iš eilės vykdėme svarbius darbus. Jų metu buvo teikiama ne tik asmeninė pagalba susirinkusiems, bet ir parama tiems, kurie gyvi mūsų mintyse ir širdyse. Išsilaisvinome iš sunkumų, įgavome daugiau jėgų. Kas dalyvavote, prisimenate ir mūsų bendrą misiją – savo pastangomis ir darbais prisidėti prie visuotinio gėrio bei išsaugoti daugiau grožio mūsų planetoje Žemėje. Ši kalva tapo ne vien asmeninio išsilaisvinimo vieta, bet ir vartais į ateitį, įgalinančiais mus daugiau nuveikti visos žmonijos labui – įskaitant šiandienę maldą ir meditaciją.

Kiekvieną kartą praeidami šią kalvą ir palikdami savo akmenėlį kaip išsilaisvinimo ir pokyčio simbolį, prisidedame prie gėrio pergalės prieš blogį, šviesos prieš tamsą. Dabar, prieš žengiant į malonių erdvę, kviečiu akimirkai susitelkti, įsižeminti, prisiliesti prie Vilties švyturio. Po to galėsime priimti šiandien mums skirtą transformuojančią patirtį, kuri mus atnaujins, atjaunins. Proceso metu gausime daugiau įžvalgų ir žinių.

Dangus išties visai čia pat. Nužengia šventieji, angelai, sveikindami mus su dvasinio prisikėlimo ir atgimimo švente. Esame čia, kad taptume šios šventės dalimi, žengtume drauge pirmyn atvira širdimi ir giesmę giedančia siela. Šlovinkime Tėvą, esantį mumyse ir tarp mūsų. Jį pažinę, atrasime save. Ženkime per Pažinimo vartus į šventą erdvę, kurioje mums prabils Dangus bei primins, kas esame. Išgirsime savyje maldą, pajusime įkvėpimą, o mūsų širdis atpažins ir šlovins Aukščiausiojo valią. Čia, pažinę Jo šviesą, galėsime tapti didžiosios misijos dalimi, nes savo mintimis, žodžiais ir darbais prisidėsime prie visuotinio gėrio apraiškos Žemėje.

Man brangios sielos, ką tik išgirdę pirmąją žinią ir patyrę savasties iniciaciją, kviečiu pradėti dvasinę šventę ir drauge eiti į dvasinį pažinimą. Noriu tik priminti, ką jūs jau žinote: esame Dvasia ir, susitikę Žemėje kaip sielos, atrandame, pažįstame patys save. Susivieniję vėl sugrįžtame į Dvasios namus – į Šviesą, išgirstame Dievo žodį savyje… Tai nuostabu! Prašvintame vienu metu visi drauge. O šią akimirką – tiesiog čia ir dabar – bus gera tai prisiminti. Iš panašių į šią patirčių susidės viso gyvenimo mozaika, kuri leis mums visiškai prabusti Šviesoje. Sugrįžę į Tėvišką globą suvoksime, kad buvome ir esame angelai, tik reikia tai prisiminti per žmogiškąją patirtį. Dabar galime prisiliesti prie Dangaus švyturio, kad gautume nuodėmių atlaidą. Po to žengsime pirmyn. Ačiū Dievui ir ačiū jums.

Trumpai apibendrinsiu. Būdami čia (ant Išsilaisvinimo kalvos prie Vilties švyturio) gauname impulsą išsilaisvinti iš žmogiškųjų sunkumų, kad lengviau pajustume ir prisimintume savo dvasinę prigimtį. Šiandien mums suteikiama dar viena galimybė drauge pereiti visą erdvę ir patirti malonių, padėsiančių spręsti asmenines problemas. Be to, galėsime su džiaugsmu ir dėkingumu suvokti, kad mūsų sielos, kaip didžiosios Dvasios dalis, atėjus laikus sugrįš į amžinybę, parsinešdamos sklidiną dvasinės patirties taurę. Iš jos galėsime vaišinti ir kitas mums artimas sielas, kurias sutiksime Dvasioje. Tad esame kviečiami atsiverti, išsilaisvinti, patirti pakylėjimą ir liudyti apie dievišką esmę, kuri glūdi mumyse. Dangus yra čia – turime galimybę tai patirti ir atpažinti. Ačiū jums, kad susirinkote. Ačiū angelams ir Dangui.

Dabar galime suformuoti ratą (ant Išsilaisvinimo kalvos apie Vilties švyturį). Dvasinių bičiulių ratas padeda susivienyti ir siekti bendrų tikslų – ir čia, ir kupole, ir prie Dangiškojo obelisko. Viena iš šio pobūdžio susitikimų dovanų yra stipri bendrystė, peržengianti giminių ar asmeninius santykius ir priartinanti prie Vienio – dieviškosios būsenos patyrimo. Besąlyginė meilė ir vienybė yra esminiai mums atpažįstami dieviškosios būties ženklai. Kuo dažniau patiriame būseną, panašią į Vienį, čia, Žemėje, tuo labiau panašėjame į Kūrėją ir patys tampame Jo dalimi.

Jau netrukus ims ilgėti dienos, daugės šviesos bei energijos mūsų kasdienybėje, prasidės 2025-ųjų metų planai ir darbai. Galima sakyti, jog tai nauja pradžia. Pereidami šiuos savasties Pažinimo vartus galime simboliškai palikti praeities sunkumus, problemas, nuoskaudas bei su viltimi žengti į malonių erdvę. Joje papildysime savo dvasinės patirties ir išminties taurę šviesa, įkvepiančia gyventi ir iki galo atlikti savo misiją Žemėje. Patys prašvitę ir kitiems, tarsi vilties švyturiai, galėsime savo pavyzdžiu rodyti kelią.

Dvasiniai vedliai taip pat mus lydi ir padeda. Vienas jų – šioje malonių erdvėje skulptūros pavidalu įkūnytas šventasis Elijas. Kai čia stovėdamas žvelgiu pranašui į akis, gailestingas ir atjaučiantis Elijo žvilgsnis pirmiausia manyje sužadina vidinę atgailą. Suprantu, kad manasis gyvenimas dar nėra tobulas sielos misijos išpildymas Žemėje. Jaučiu ir palaikymą: „eini teisingu keliu, tęsk savo misiją, būk pavyzdys sau ir kitiems“. Patiriu tėvišką meilę ir globą. Įsisąmoninu, kad net ir skaudžios patirtys mano gyvenime – tai Dievo valia. Padrąsintas siekti dvasinio išsilaisvinimo ir pajutęs vidinio džiaugsmo impulsą einu piramidės link. Tikiu, jog šventąjį Eliją jūs taip pat sutinkate savo dvasinio pažinimo ir tobulėjimo kelyje.

Šiandieną Elijas mums taria: „Žmogaus širdis atsiveria, kai su džiaugsmu eina Dievo jam skirtu keliu. Tas kelias nebūna lengvas, išbandymų kupinas, bet turtingas patirčių. Kuo labiau pažįsti save, tuo lengviau atsitiesi patyręs sunkumų. Geriau klupti ir keltis, nei nepažinti kas esi. Pažinę save per išmėginimus, vėl susitiksite amžinybės vartų prieigose. Ir savą kraitį parsinešite – tai, kas jums svarbiausia. Štai dėl ko sielos ateina į Žemę – kad geriau pažintų save.“

Iš angelo ir pranašo Elijo širdies netrukus ištekės meilės srautas. Ištieskime rankas, pajuskime tai patys ir suvokime, kad niekada nebūsime palikti vieni. Tamsybės negali užgožti sielos, kuri yra pažinus savo esmę. Ačiū angelams, pranašui ir jums.

Trumpai apibendrinsiu. Žmonės gyvenime patiria išties daug sunkumų. Tačiau netgi pačių sudėtingiausių paskirtis nėra žmogų palaužti ar sužlugdyti. Sielos dar prieš įsikūnijant Žemėje planuoja ir numato potencialius iššūkius, kaip galimybę tobulėti dvasiškai. Todėl sunkumai yra reikalingi, kad turėtume galimybę suklupę atsikelti ir vėl judėti pirmyn – tai dvasinio tobulėjimo dalis. Sakoma, kad kiekvienas mūsų neša savo kryžių arba kovoja savuose mūšiuose. Todėl šiame gyvenime šv. Elijo pavyzdys ir jo teikiama parama, meilė mums yra išties svarbi.

Dalyviai eina į kupolą ir ten meldžiasi. Po maldos Povilas kalba piramidės centre.

Brangūs broliai ir seserys, susirinkome čia švęsti dvasinę šventę, kurioje mūsų širdys atsiveria ir prisipildo Dievo artumos. Prašvintame, tampame meilės nešėjais. Dangiškojo Tėvo širdis jau plaka tarp mūsų ir mumyse, kviesdama mus pulsuoti tuo pačiu ritmu. Čia – Širdžių šventovė, dvasinio pažinimo ir patyrimo erdvė. Perlipę Išsilaisvinimo kalvą, žengę per Pažinimo vartus, sutikę šventąjį Eliją ir jo palydėti čia, iš tiesų galime švęsti. Nes mumyse užgimsta suvokimas, kas yra Dievo žodis, Dievo balsas ir Jo meilė – vienijanti, apsauganti, gydanti, išlaisvinanti jėga, pakylėjanti sielą link Dvasios.

Šiandien liudykime, kad Dievo meilė yra mumyse. Pajuskime meilę kaip dieviškąją energiją, kuri vienija visą Dievo kūriniją. Patyrę vienybę tarpusavyje mes vis labiau artėjame prie Kūrėjo. O išsilaisvinę per atleidimą galime priimti dar daugiau meilės. Dievas yra mylinčio atlaidumo šaltinis. Todėl mes, atleisdami sau ir kitiems, paleidžiame mus slegiančias nuoskaudas ir tampame meilės ir atjautos sklidinais indais. Atjausdami kitus dalinamės ir džiaugsmu, ir skausmu. Panašėjame į visa priimantį, atleidžiantį ir mylintį Kūrėją – aukščiausiąjį atjautos šaltinį. Taip tobulėjame bei įgyvendiname Aukščiausiojo valią.

Čia ir dabar atsiveria Dangaus ir Žemės jungtis. Išskaistėjusi siela gali girdėti Dievo žodį kartojančius ir šlovinančius angelus: šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas – pilnas yra Dangus ir Žemė Jo garbės! Dėkoju visiems, atvykusiems Viešpaties pakvietimu ir vardu: vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Dėkokime Dievui.

Trumpai apibendrinsiu. Dievas yra visa apimanti meilė. Mes esame Dievo sūnūs ir dukros. Žmogiškajame gyvenime dažnai pažįstame save per išbandymus. Kaip priminė šventasis Elijas, nepatyrę sunkumų netapsime angelais. Atlikdami atgailą pažadiname savyje gailestingumą. Tai dieviška dorybė, nes pats Dievas mus myli ir atleidžia. Patiriame atjautą, kuri mus suartina ir suvienija. Atjauta – tai ne gailestis, o gilus patyrimas, kad mes visi esame susiję. Išlikime sąmoningi ir atviri Dievo malonei, kad Dangus mums atsivertų čia ir dabar.

Ženkime į arkangelo Gabrieliaus erdvę. Per ankstesnius susitikimus čia jau esame gavę ypatingų malonių, kurios iki šiol širdžiai teikia džiaugsmą. Jau buvome sutikę arkangelą Gabrielių – Dievo šviesos ir žinios nešėją – dvasiniame pasaulyje prieš įsikūnijimą, jis lydi mus šio gyvenimo kelyje ir vėl pasimatysime amžinybėje. Tikiu, kad jo žinia yra svarbi mums visiems.

Arkangelas Gabrielius yra Dievo šviesos nešėjas. Meilė ir šviesa yra glaudžiai susiję kaip dvasinės energijos formos. Meilė apjungia šviesias energijas ir suteikia jų srautui kryptį – turi kūrybinį potencialą. Todėl mūsų užtarimo malda yra veiksminga ir padeda kitiems. Kai atjaučiame žmones ir linkime jiems gero, šviesa veikia per mus.

Šviesusis arkangelas Gabrielius padeda įveikti tamsą, kuri dažnai slegia žmonių širdis. Mūsų vidinis šviesos šaltinis taip pat mus stiprina, gelbėja, jeigu per meilę kreipiame mintis į šviesą prisimindami dieviškąją savo prigimtį. Meilė sužadina stiprų šviesos pliūpsnį, kuris gali išsklaidyti tamsias negandas.

Arkangelas Gabrielius primena: „Savyje turite Dievo šviesą, kuri sužimba per meilę ir gali įveikti bet kokias tamsybes, net didžiausius išbandymus. Visada galite kviesti mane, kad padėčiau sugrįžti į savąją šviesą –pragare, skaistykloje ar danguje. Aš pasitiksiu ir palydėsiu jus į dieviškuosius namus.“

Trumpai apibendrinsiu. Nepamirškime, kad savyje talpiname vidinę šviesą. Jeigu sunkumai labai slegia, prisiminkime, kad didelis slėgis gali sužadinti sprogimą, įžiebsiantį mūsų vidinės „saulės“ branduolį. Tuomet tamsybės yra „nupučiamos“, išryškėja sielos dieviškoji prigimtis, esame dvasiškai pakylėjami. Tai gali įvykti ir patiriant žemiškojo gyvenimo sunkumus, ir sielai esant subtiliosiose dvasinėse plotmėse.

Keliaukime prie arkangelo Mykolo skulptūros. Čia ateiname ne pirmą kartą. Praėjusiuose susitikimuose kalbėjome, kad Mykolas yra vedlys. Jis pasitinka mus – sielas, atkeliaujančias patirti žemiškojo gyvenimo subtilybių. Bei, atėjus laikui, palydi atgal į dangiškojo Tėvo namus, kad pakeliui nepasiklystume. Arkangelai Mykolas ir Gabrielius – tarsi dvi Apvaizdos rankos Žemėje, kuriomis Dievas veikia mūsų gyvenime.

Šiandieną arkangelas Mykolas mums taria: „Drąsios ir atviros širdies žmonės susirinko čia, kad išgirstų šią žinią. Aš per amžius, tarsi karys, vaduoju jus iš tamsybių. Gerai žinau, ką reiškia susidurti su jomis. Eikite drauge su manimi. Būkite drąsūs, nes aš jus saugau. Per mane esate Tėvo globoje. Dievo meilė, kurią nešu, išlaisvina jus, nes esu glaudžiai susijęs su Kristaus galia. Kristus irgi kovojo ir nugalėjo mirtį prisikeldamas. Jūs taip pat prisikelsite Dvasioje. Nebijokite skelbti šią žinią. Artinasi diena, kai drauge būsime Tėviškuose namuose. Tebūnie Dangus čia ir dabar su jumis, o tamsybės te niekada jūsų neužgožia.“

Ačiū Mykolui, ačiū Dievui. Šiandien arkangelas Mykolas vėl pabrėžė svarbią tiesą – glaudų ryšį tarp jo ir Kristaus misijos Žemėje. Mums tai teikia tvirtą apsaugą ir globą. Pažinkime Mykolą, pažinkime Kristų. Tuomet tikrai nepasiklysime, liksime šviesos, meilės ir tiesos kelyje.

Iškelkime rankas ir apsijunkime. Leiskime dieviškai šviesai mus dar labiau apšviesti. Dėkoju visiems už dalyvavimą, už šią bendrystę – būkite laimingi ir globojami Dangaus.