Sveiki atvykę į Dangiškojo Tėvo malonių erdvę. Vėl susitikdami, kiekvieną kartą atrandame kažką naujo savyje ir taip įgaliname nuolatinius pokyčius ne tik savo, bet ir artimųjų gyvenime.

Jau pabuvome kupole, piramidėje. Neabejoju, kad patyrėme ypatingą pakylėjimą. Susijungę maldoje, pajutome Šventosios Dvasios artumą. Tai pažadino mumyse džiaugsmą, meilę ir paskatino atjausti tuos, kurie nėra šalia, linkint jiems Dievo artumos.

Dabar, atėję prie Vilties švyturio, galime nuveikti didžius darbus. Prisiliesdami prie jo, pajuntame, kokia energija juo teka, kokia galia kyla iš motinos Žemės, kurioje esame įsikūniję. Mylėdami Žemę, turime ne teršti, o rūpintis ja, nes iš gamtos semiamės stiprybės.

Žemiškoji energija įgalina mus būti sveikiems ir stipriems. O dvasia, veikianti iš aukštybių, prabyla į tuos, kurie su Žeme palaiko darnų ryšį. Tad būkime jungtis tarp Žemės ir Dangaus. Tuomet per mus prabils angelai, pratekės kūrybinio potencialo įkvepiančios jėgos, leisiančios įgyvendinti svarbiausius uždavinius: tobulėti, padėti tai daryti kitiems ir kurti rojų čia, Žemėje.

Siekime, kad visi planetos gyventojai – visos rūšys – galėtų čia darniai gyventi, suvokdami kiekvieno iš mūsų atsakomybę bei indėlį į tai. Tai kolektyvinė atsakomybė, kurios dalį turime prisiimti asmeniškai. Privalome atlikti tai, ką galime, kad planeta gyvuotų ir mums čia esant, ir po mūsų. Kiekvienas akmuo Išsilaisvinimo kalvoje simbolizuoja jau įveiktus sunkumus, tačiau ties tuo nesustokime ir padėkime savąjį „akmenėlį“ – savo minčių, žodžių ir darbų simbolinį indėlį į bendrąjį gėrį.

Siekime, kad ateities kartoms, kurios ateina kaip mūsų vaikų ir anūkų sielos, būtų gera mus prisiminti. Būkime kūrėjai, ne naikintojai. Atraskime jėgų keistis ir keisti pasaulį. Amen.

Dieviškoji Apvaizda, šviesiosios gamtos jėgos, kviečiu jus apsijungti su mumis, jūsų vaikais, ir išlaisvinti mumyse gyvybinę energiją, kuri padės mums pasikeisti. Čia ir dabar vyksta transformacija. Nuo šiol, dvasiškai atgimę, gyvensime sąmoningiau, saugodami tai, kas brangu ir svarbu mums visiems.

Padėkokime už gamtos grožį bei dovanas. Juk būdami gamtoje dažniausiai patiriame ramybę, išsilaisviname iš sunkumų. O dabar leiskime sau kilti aukščiau – link prašvitimo ir praregėjimo.

Ženkime į savęs pažinimo ir patyrimo erdvę. Tegul šis žodis, skambantis per mane su Aukščiausiojo valia ir gamtos jėga, pasiekia visus, kuriems rūpi ateitis. Pokytis, prasidėjęs čia ir dabar, tęsis ir palytės visus, kurie vėliau kops į šią kalvą. Jie taip pat atsinaujins ir intuityviai pajus misiją prisijungti prie mūsų bendros, prasmingos kelionės šioje gražioje planetoje Žemėje.

Su pakylėjimu keliaukime į širdžių erdvę, kur šiandien jau vyksta stebuklai. Čia aktyvuota jungtis įgalina mane ir jus kalbėti Dvasios vardu bei kviečia į stebuklą – prašvitimą. Žengdami pro savasties Pažinimo vartus, akimirkai sustokime ir, atsigręžę į Išsilaisvinimo kalvą bei Vilties švyturį, dar kartą padėkokime motinai Žemei.

Per Pažinimo vartus žengiame į susitikimo su Dvasia erdvę. Ji mums taria: „Aš esu čia su jumis, mano vaikai. Atvykote į savus namus, kurie visada jums atviri, kvepia dvasine duona, kurios meldžiate Tėve Mūsų maldoje. Netrukus galėsite vaišintis dieviškąja šviesa ir malonėmis.“

Tai Dvasios puota, kuri šiandieną vyksta čia. Mes esame jos dalyviai, todėl pasidžiaukime, nes tai neeilinis įvykis. Jis vyksta tik tuomet, kai esame tam visiškai pasiruošę.

Dabar Dangus sako, kad štai čia, prie šio žmogiškojo angelo, kurį vadiname šventuoju Elijumi, turime pažinti save. Tik pažinę save, geriau pažinsime ir kitus: Dievą žmonių širdyse (per meilę, artumą) ir Dievo malones (kaip šviesą, grožį).

Dangiškasis pranaše Elijau, pasitik mus ir palydėk į savasties pažinimo erdvę. Mes, čia susirinkusieji, jau ne kartą buvome tave sutikę. Tu mus nuolat lydi ir rodai pavyzdį, kaip dera gyventi, melstis, mylėti Tėvynę ir save, nes nemylint savęs negali deramai mylėti ir kito.

Būk mūsų vedlys, kelrodė žvaigždė – žmogiškumo, gerumo, atjautos ir šventumo pavyzdys. Mes tave atpažįstame ir žengiame su tavimi drąsiai, nes Dvasia yra su mumis ir mumyse. Tai patyrę, niekuomet nebebūsime vieniši. Pranašas priduria: „Žinokite, prisiminkite tai, mano vaikai.“

Judėkime pirmyn, mano dvasios broliai ir seserys. Dabar mus savo šviesia artuma sutinka, dvasiškai apvalo ir lydi, pakylėja į sielų rojų šv. archangelas Mykolas. Jo iškilmės šiandieną minimos drauge su šv. archangelais Gabrieliumi ir Rapolu. Turime galimybę pabūti jo artumoje. Kai Mykolas ateina į mūsų gyvenimą, jis atneša begalinę stiprybę ir aiškumą. O kai prabyla per mus, tampame Dievo žodžio nešėjais – tarsi pranašai, liudijantys Dievo valią.

Šis angelas pakylėja virš negalių ir apribojimų, suteikdamas sparnus sklęsti Dievo artumoje. Prisiminkime, kad pats Dievas mus palytėja per archangelą Mykolą, kai grįžtate ir ateinate čia. Jis, tarsi žaibu, išlaisvina mus iš nuodėmės ir apdovanoja sielas malonėmis, pakeldamas jas į dieviškąją šviesą, tiesą ir meilę.

Čia ir dabar galime pajusti, ką reiškia būti arkangelo Mykolo artumoje. Jo dėka niekada nepasiklysime, blogis nebebus baisus, niekas neužgoš sielos prigimtinės šviesos. Įgausime drąsos žengti savu keliu ir prisiminsime, ką reiškia būti savimi.

„Aš esu čia, esu su jumis“, – taria šviesos nešėjas. Jis drauge su mumis geria šviesą tarsi nektarą, kai dalyvaujame Viešpaties puotoje – Eucharistijoje ir kituose sakramentuose. Čia Mykolas, Tėvo pasiuntinys, mus vienija ir su Dieviška meile.

Išties Mykolą ir Kristų pažinsime sugrįžę į Tėviškus namus. Tačiau Mykolo valia ir galia drauge su Kristaus meile veikia mus jau dabar. Nors gali atrodyti keista, bet jis šiandieną visur su mimis: kai valgėme paplotėlius kupolo centre, kai siurbėme Žemės jėgą, ir dabar jis mūsų širdyse. Per jį, su juo ir jame tebūnie Dievo valia, galia ir amžina meilė. Amen.

Judėkime pirmyn. Mus kviečia šios erdvės kūrėjas dangiškasis Dievo žinios nešėjas – archangelas Gabrielius, kurį mano siela pažino dar Danguje. Ten sutarėme susitikti Žemėje ir kurti Dievo namus čia, kad ir kitiems atsivertų Dangus.

Archangelas Gabrielius, broliai ir sesės, čia buvo, yra ir bus. Kai atvyksite į šią šventovę semtis vandens, prisiminkite, kad Gabrielius visada yra šalia jūsų, kaip štai dabar – greta manęs. Ir taip jau daugel kartų. Jis myli mus, paliečia ir lydi, kad kelias būtų kupinas vilties ir išminties.

Tai puikus Dievo valios pranašas. Kreipdamiesi į savo angelus vedlius žinokime, kad Gabrielius yra šalia. Jis taria: „Dievo karalystė yra ten, kur esate dabar.“ Pakelkite rankas, akis, širdis, ir išgirsite šį žodį mintyse arba jausmais.

Tad užeikite į šią mažytę, bet jaukią erdvę. Čia išgirsite tai, ką žinote seniai, tačiau šiandien svarbu pakartoti ir suvokti dar giliau.

Klausykite atidžiai, žmonės, nes tai paprasta, bet svarbu: gyvenimas yra gražus, ir jo grožį kiekvienas gali pajusti pats. Nėra sunku – tereikia atsimerkti. Tuomet nelieka baimės ir abejonių, tik aiški širdį pasiekianti žinia.

O atsimerkti tu, žmogau, gali, nes medituoji ir meldiesi, šlovini, dėkoji, myli artimą ir padedi jam. Net angelus, kurie visai šalia, jauti, regi. Taip Gabrielius kiekvienam mūsų primena tai, kas svarbu visiems: žmogaus gyvenimas yra gražus! Grožio įkvėpti turime gyventi pakiliai, dvasiškai aktyviai bei prasmingai.

Ar prisimenate, ką šiandien veikėme piramidėje? Ogi meldėmės kitaip – būdami įkvėpti dvasios mintyse ir žodžiuose. Šiandien ėjome toliau, įveikėme vidines kliūtis, kol pasiekėme tokią būseną, kurioje pajuntame, kad čia ir dabar mūsų gyvenimas yra gražus. Jis – visumos dalis, į kurią grįšime, tarsi vaikai į meilės kupinus Tėviškus namus.

Šios dienos žinia mums kalba apie grožį, kuris visai arti – pirmiausia mumyse. Gabrieliaus globa mus įkvepia ieškoti, atsiverti ir pažinti save. Taip pradedame suvokti, kad tampame šviesos dalimi, kilusia iš dar aukščiau, nei matomas dangus.

Grįždami į Dvasios namus parsinešime dovaną – gilų suvokimą, kas esame ir kam „visa tai“. Jau dabar galime dalytis šia dovana įkvėpdami kitus. Taip tarnausime Dvasiai, iš kurios esame kilę, ir darbais ją šlovinsime.